CHARAKTERIS: Šanelę dauguma jos draugų apibūdina, kaip vietoje nenustygstančią ir į visus plyšelius į lįsti mėgstančią merginą. Bet jeigu jie taip apie ją mano - jie tikriausiai merginos dorai nepažįsta. Mergina yra santūri, nekiša nosies, kur nereikia. Bet taip pat yra drąsi. Dažniausiai dėl kitų mergina nepajudins nei pirštelio, nebent tai būtų jai labai artimas draugas ar draugė, o tokių dažniausiai nebūna, nes jos šeima ne turėjo gero vardo, taigi ir mergina turėjo kentėti už visas suaugusių peštynes. Mergina nepasižymi iškalbumu, ar puikiu humoro jausmu, nes dažniausiai ji būna rimta. Taip pat tas didelis pasitikėjimas savimi, kurį tikriausiai ir išsiugdė per visas tas suaugusių peštynes, dėl kurių ji kentėjo mokykloje. Ne kartą dėl to ji buvo depresijoje, taigi tos depresijos paliko įspaudą ir dabartiniame jos gyvenime, ir dabar, bet koks įvykis gali ją greitai sudepresuoti, o žodis įžeisti. Tik mergina stengiasi to per daug ir nerodyti, užsidėti šarvus ir pasitikėjimo savimi, ar tiesiog "man niekas nerūpi" kaukę ir gyventi toliau ramiai. Bet taip pat tai išugdė joje ir komfliktiškąją pusę, kuri labai greitai užsiliepsnoja. Na per tą savybę mergina ne retai pakliūna į visokias kėblias situacijas, nes ji per daug užsidega. Taip pat mergina mėgsta išbandyti vis kažką naujo, taigi per tuos bandymus ji buvo užsikabinusi ant kvaišalų gabenimo į Londoną, bet liūdniausia, kad ir pati pakliuvusi į tai. O išlipti iš to nėra lengva. Taigi dar ir dabar ji apsikabinusi cigarečių pakelį, bet bent jau paleido narkotikus. Taip pat jos fobija - uždarų patalpų prideda jai šiokį tokį bailumą. Bet dažniausiai šviesaplaukė būna rami ir savimi pasitikinti, bet dėl depresijos pėdsako ji yra lengvai palaužiama, bet kiek įmanydama ji stengiasi tvirčiau laikytis ir nepalūžti.

ISTORIJA:  Prieš dvidešimt metų neturtingoje brukliniečių šeimoje gimė Šanelė. Gal jos tėvai ir nebuvo nemylintis, bet vienas daktarų žodis, lyg ir ižbarstė jos šeimą. Jie pasakė, kad jos išgyvenimui yra mažai vilčių. Tai visiškai palaužė jos tėvą, jis sakė savo merginai, kad jie turėtų pabėgti iš čia, nes ji vis tiek neišgyvens, o jos mama priešinosi ir norėjo pabūti su mergaite paskutiniąsias tuo meto akimirkas. Taigi taip tėvas ir paliko jų šeimą. Vienintėlė likusi išeitis buvo, kraustytis į mamos šeimą, kurios nariai buvo Šanelės močiutė ir jos teta, kuri tuo metu mokėsi gimnazijoje ir jos su mama. Taigi mamai jos gimimas kainavo daug nervų ir bemiegių naktų, kuriose vienintelės mintys ir bebuvo ar mergaitė išgyvens? Bet atrodė, kad kažkoks angelas nutūpė ant jos peties ir lyg prikėlė vos ne mirštančią trapią būtybę. Ir taip, ji išgyveno. Bet dar ilgą laiką jos namai buvo ligoninė, kurioje ji buvo vos ne ižimybė, nes ji vos nematė šviesą, tą kaip mirštant mato žmonės, bet ji tokios neatsiminė arba buvo per maža, kad atsimintų. Taigi po kelių mėnesių ji pakeitė gyvenamąją vietą. Jos palatos durys buvo visam laikui uždarytos, na bent jau taip manė jos mama. Jos atsikėlė į mažą ir sugrūstą butuką pas jos močiutę. Joms teko grūstis jos tetos kambaryje. Dažniausiai mergaitė prabūdavo viena, be savo mamos, nes ji stengėsi susirasti gyvenamąją vietą, kad nesėdėti ant sprando savo motinai, bet ir darbą už kurio uždirbtus pinigus jos galėtų persikraustyti. Taigi ir mamos dažnas nematymas sukėlė mergaitei kaip ir kūdikinę depresiją, kuri vėliau persikėlė į dar didesnę tragediją.
Šanelė jau nebe maža mergaitė, jai jau penkiolika. Šanelei jau senei įgriso visi tie daktarų kabinetai ar jų veidai. Ji jau nebe suskaičiuotų ant rankų pirštų, kiek kartų gulėjo ligoninėje dėl sveikatos problemų. Galiausiai laukiamajame prasivėrė vienos iš durų ir iš kabineto išėjo aukštas ir stambus vyras, kuris susirūpinusiu veidu žiūrėjo į ją su mama. Taip dasidėjo dar viena liga, dėl kurios mergaitė turės dar dažniau lankytis pas gydytojus. Taigi vėl mergaitei prasidėjo depresija. Bemiegės naktys, stengiantis užmigti ar tiesiog nebegalvoti apie tai, kad jai tik penkiolika, o ji patyrė daugiau negu koks keturiasdešimtmetis žmogus. Taigi ji vėl susirado iš stalčiaus seniai nenaudotą britvutę ir pjovėsi per atrodo jau seniai užgijusias žaizdeles. Pirmą kartą tikriausiai tai išbandė dešimties metų, kaip pasiūlė kažkoks vaikinas iš jos metų, esą sakantis, kad taip bus geriau. Na, bet tokiame amžiuje tai išbandyti buvo normalu, nes gi tai Amerika, o joje viskas nutinka ankščiau. Po kiek laiko sužinojusi jos mama, vėl mergaitę uždarė į reabilitacijos kliniką, gydytis savo depresijos. Na, bet joje susipažino su viena narkomane, per kurią ji susipažino ir su jos draugeliais, kurie kontrabandos pagalba tempdavo kvaišalus į Londoną. Taigi ji laukė tos dienos, kada ji išeis į laisvę ir galės patirti kažką naujo. Bet pirma išleido tą merginą, Šanelė manė, kad ją perkėlė į kitą kabinetą, nes jai ji vis dar ir per jų pokalbį atrodė pamišusi. Taigi ir išleista iš čia mergina jos taip ir nesusitiko.
Merginai aštuoniolika, ji jau baiginėja mokyklą, paskutiniai metai čia. Ji jautėsi labai blogai, nes ji nebuvo patyrusi to, ką patirdavo jos kitos bendraamžės, nes vaikinams ji atrodė per trapi ir per maža, nors jai buvo tiek pat metų kaip ir visom kitom. Bet taip pat vaikinams ji nepatiko, nes ji nelindo jiems į subinę ir elgdavosi taip, kaip jie su ja elgdavosi. Dažnai jie ją laikydavo "kieta", ne lengvai pasiekiama. Galiausiai mergina susipažino su kažkokiu vaikinu, kuris atsikraustė jos kaiminystėje, po jų pokalbių ji suprato, kad jis pažįsta tą merginą, su kuria ji susipažino klinikoje. Bet pranešė, kad būtų su ja atsargi, o ypač su jos draugais, nes jie nėra jau labai geri, o ir per vieną dieną gali sugriauti visą tavo gyvenimą. Merginai nebuvo svarbu, ji tiesiog norėjo jos kontaktu, patirti kažko naujo, aplankyti Londoną, nors ir negražiu būdu, bet koks skirtumas tas būdas. Taigi mergina susipažino galiausiai ir su ta mergina, pasirodo jie kaip tik tą savaitę ruošėsi vykti, kaip jai buvo išleistuvių vakarėlis. Ji nenorėjo ten vykti tą dieną, bet jie jai pagrasino, kad arba dabar arba niekada ir Šanelė lengvai sutiko, nes į išleistuves ji eiti nenorėjo, o ypač žiūrėti į besi seilėjančias kvailas poras. Taigi jie išvyko tą pačią nakty, kaip vyko ir ta šventė taip pirmą kartą mergina paragavo narkotikų, kuriems po to tapo priklausoma, ji net nebenorėjo vėliau vykti ten, nes ji norėjo tiesiog būti namuose ir svaigintis. Na taip ji atsisakė tos gaujos, nes ji nebenorėjo su jais keliauti, mielu noru viena keliautų ir gabentų tą šlamštą, o ne su tomis nuobodomis. Taigi jie pagrasino jai, kad jie sugriaus jos gyvenimą jeigu ji juos įskųs. Šanelės mama sužinojo, kad ji svaiginosi ir tapo priklausoma, taigi po jos didelių moralų prisidėjo dar vieni klinikiniai metai. Vėliau grįžusi ji sako, kad atsisakė narkotikų, bet cigaretėms vis tiek neatsispyrė. Galiausiai po to suprato, kodėl jos šeimos taip nevertino, nes jos tėtis ir mama jos amžiuje buvo tokie pat, panašūs, o jų būryje tai nebuvo priimtina, o jos klasiokai, tai dauguma tuo mečių jos tėvų klasiokų palikuonys, o jos mama nenori, kad ji sektų jos pėdom, bet dabar ji nebesi mokina, taigi gali daryti, bet ką, bet persistengti nevalia.