Vos gavusi savo gėrimą, Medėja nugeria nemažą gurkšnį viskio ir nusipurčius pastato stiklinę atgal ir kelioms akimirkoms nuleidžia galvą žemyn. Dievaži, kai tik pradeda mąstyti apie gyvenimą, taip ir kyla noras sviesti stiklinę į sieną, pagriebti didžiausią šukę ir persirėžti gerklę ar venas pačiai sau. Smulkus šviesiaplaukės kūnas krūpteli pajutus vaikino rankas ant savęs. Akivaizdu, kad ne koks klientas, lankytojas ar savininkas - visi šitie elgiasi grubiai ir nekreipia nė menkiausio dėmesio į faktą, kad Medea žmogus, o ne daiktas. Mergina apsisuka, nugara remdamasi į barą, ir išvargusiam veide pasirodo švelni šypsena pamačius priešais Michelangelo.
- Nesitikėjau, kad pasirodysi čia, - tyliai tarsteli lengvai užmetus rankas ant vaikino pečių. Iki šiol Medėja negali atsistebėti faktu, kad jos gyvenima atsirado toks žmogus. Kuriam visai ne gėda ateiti į tokią skylę kaip ši ir be jokių kaukių bendrauti su šviesiaplauke.