Nekreipdamas dėmesio į visai nešiltą pavasarinį vėją Michelangelo ramiai žingsniavo pajūriu. Nors vėjas prie jūros žymiai stipresnis, nei mieste, tai jam netrukdė klausytis savą ritmą kuriančių jūros bangų. Lucio visada mėgo vandenį, vis gi ir gyveno vaikystėje saloje. Kai vaikinas būdavo šalia kokio nors vandens telkinio, jis atsipalaiduodavo, pasijausdavo lyg namuose, todėl bent kartą per savaitę stengėsi ateiti čia. Net nepastebėjo kaip kojos jį nunešė seno tilto link. Juo žengdamas nesibaidė girgždančios medienos garsų, net gi prisiminė kaip čia susipažino su žmogumi pakeitusi jo gyvenimą. Nors Lucy ir buvo tik draugė, tačiau padėjo daugiau nei kas nors kitas. Michelangelo niekada nebuvo kilusi mintis apie gailėjimąsi jog jiedu susitiko. Pakėlęs galvą šis pastebėjo visai pažįstamą merginos figūrą, lyg iš akies traukta Lucy, kelis kartus mirktelėjęs įsitikino, kad akys jo neapgauna. Paspartinęs žingsnį tuoj pat priėjo prie jos ir taip pat pasirėmė į tilto atramą.
-Nesitikėjau jog tave taip greitai pamatysiu.- pasakė išsklaidydamas visą ramumą, kokią tik buvo įmanomą turėti pajūry. Lucy ir Michelangelo susitikimai įvykdavo retai, dažnai jis net nežinodavo kada ji atvykdavo, tad šiandiena irgi nebuvo išimtis.